Tag Archives: 2008

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 15

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 15

“Organizacinė valdymo struktūra – tai visuma priemonių darbui suskirstyti į skirtingas užduotis ir šių užduočių vykdymą koordinuoti.”.

1.2. Struktūrinių valdymo schemų vertinimas

Struktūra statiniu požiūriu – tai socialinės ekonominės institucijos žmonių išdėstymas, suprantamas atsietai nuo jų funkcijų, arba hierarchija. Hierarchija – tai daugiapakopė organizacinė struktūra, kurios grandys, einant iš viršaus į apačią, sudaro griežtai reglamentuotas pavaldumo ir priklausomybės pakopas. Organizacinės struktūros elementai su jų ryšiais grupuojami keliais valdymo lygiais.
Organizacinė valdymo struktūra – tai visuma priemonių darbui suskirstyti į skirtingas užduotis ir šių užduočių vykdymą koordinuoti. Kiekviena organizacijos struktūra susideda iš individualių darbo vietų ir padalinių. Vieni vadovai daugiau dėmesio skiria kitų vadovų darbo koordinavimui, tuo tarpu pastarieji koordinuoja žemesniųjų rangų vadovų darbą ir t. t. iki tokio lygio vadovų, kurie koordinuoja darbą žmonių, fiziškai gaminančių produkciją (Aleknavičienė, 2005).
Valdymo struktūrų apibūdinimui ir nagrinėjimui naudojami trys klasikiniai jų požymiai: linijinė, funkcinė ir linijinė – funkcinė struktūros. Šių tipų esmę charakterizuoja ryšių, egzistuojančių tarp padalinių ar atskirų darbuotojų, pobūdis.
Praktikoje labiausiai paplitusios tokios struktūrinės valdymo schemos:
• linijinė;
• funkcinė;
• štabinė;
• matricinė.
Organizacijos valdymo struktūra turi būti tokia, kad ji padėtų įgyvendinti organizacijos strategiją. Jei kinta strategija, turi kisti ir struktūra. Ar formuotųsi nauja organizacija, ar tobulintųsi esama, ar iš esmės keistųsi santykių modelis organizacijoje, vadovai, priimdami organizacinius sprendimus, žengia keturis pagrindinius žingsnius:
1. Darbo pasidalijimas Viso darbo suskirstymas į užduotis, kurias logiškai ir patogiai galės atlikti pavieniai žmonės ar jų grupės.
2. Struktūrinių grandžių formavimas (departamentizavimas). Logiškas ir efektyvus užduočių sujungimas.
3. Organizacinis hierarchijos sudarymas. Tai sukonkretinimas: kas kam organizacijoje atsiskaito.
4. Koordinavimas. Sukūrimas mechanizmų, jungiančių skyrių veiklą, į prasmingą visumą.
Kad būtų lengviau susigaudyti didesnėje organizacijoje ir kad įstaigos lankytojui būtų į ką kreiptis, braižomos valdymo struktūrų schemos arba organigramos. Organigramos leidžia matyti hierarchinius ryšius bei analizuoti organizacijos struktūrą.

14 dalis.

16 dalis.

Dar, jau 15 dalis patalpinta: 2015-03-13

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 14

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 14

“Organizavimo procesas struktūrizuoja darbą ir formuoja padalinius, atsižvelgdamas į organizacijos dydį, jos tikslus, technologiją bei personalą. Kiekviena įmonė turi būti organizuota. Organizuoti reiškia realizuoti (sukurti) tokią veiklą, kuri būtų sukurta valdyti įmanomus procesus.”

…Virš kiekvieno darbo PERT metodo tinkliniuose grafikuose nurodomas ne vienas, bet trys laikai: optimistinis, labiausiai tikėtinas ir pesimistinis laikas. Kiekvienam darbui apskaičiuojamas vidutinis laikas. Apytikriai apskaičiuojami darbų laikai yra susiejami su tų darbų įvykdymo tikimybe.
Jame vaizduojami visų darbų tarpusavio ryšiai, jis įgalina optimizuoti planą, nustatyti ir tikslingai panaudoti darbų rezervus, teikia būtiną informaciją apie visų darbų vykdymo eigą ir todėl leidžia derinti visus darbus, kad jie būtų atlikti nustatytu laiku.
1.2.1 pav. PERT tinklinis grafikas
Šaltinis: Valdymo sąvokos ir metodai, 2003.

„Organizavimas bendrąja prasme yra ko nors surengimas, sutvarkymas į vieną visumą ar griežtą sistemą, kieno nors sandaros ar struktūros projektavimas ir sudarymas.“ (Stoškus, 2005, p. 120). Organizavimo sąvoka reiškia, kad bendriems tikslams pasiekti būtinas visų organizacijos darbuotojų suvienijimas, nepamirštant numatyti uždavinius, funkcijas, atsakomybę ir kiekvieno darbuotojo pavaldumą.
Organizavimo procesas struktūrizuoja darbą ir formuoja padalinius, atsižvelgdamas į organizacijos dydį, jos tikslus, technologiją bei personalą. Kiekviena įmonė turi būti organizuota. Organizuoti reiškia realizuoti (sukurti) tokią veiklą, kuri būtų sukurta valdyti įmanomus procesus.
Apibendrinant planavimo ir organizavimo funkcijas galima teigti, kad planavimas bus efektyvus tik tada, jeigu bus numatoma ne įvykusių įvykių pasikartojimas, o galimi pokyčiai ateityje. Tinkamas planavimas ir organizavimas leidžia sutaupyti laiką ir sąnaudas.

13 dalis.

15 dalis.

Dar vienos dalies įkėlimas atliktas: 2015-03-13

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 13

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 13

“Planas yra sprendimo įgyvendinimo projektas. Jame išdėstoma, kokius veiksmus ir kada reikia atlikti, taip pat, kas juos atliks ir kokiais resursais naudosis, realizuojant sprendimą.
Planavimas organizacijose – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas.”
1.2. Planavimo, organizavimo esmė ir įtaką valdymo efektyvumui

Planavimo ir organizavimo funkcijos yra glaudžiai susijusios tarpusavyje. Planavimas formuoja bazę, kad būtų realizuoti organizacijos tikslai, o organizavimas kaip valdymo funkcija formuoja darbinę struktūrą, kurios pagrindinis komponentas yra žmogus (darbuotojas). (Paliulis ir kt., 1998)
Planas yra sprendimo įgyvendinimo projektas. Jame išdėstoma, kokius veiksmus ir kada reikia atlikti, taip pat, kas juos atliks ir kokiais resursais naudosis, realizuojant sprendimą.
Planavimas organizacijose – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas.
Pagal planų turinio pateikimo formą planai gali būti trijų pavidalų: aprašomieji; rodiklių suvestinės; darbų planai. Planų tipologija atkartoja sprendimų tipologiją. Planai klasifikuojami:
• planinio laikotarpio požiūriu – strateginiai, taktiniai, operatyviniai;
• turinio požiūriu – pardavimo, gamybos, apsirūpinimo, finansų, techninio vystymo, personalo (socialinės veiklos);
• sprendimo tikslų požiūriu – kompleksiniai, programiniai;
• apimties požiūriu – globaliniai, lokaliniai.
Planams įforminti dažniausiai naudojama viena iš trijų formų: lentelė, Ganto grafikas arba PERT grafikas.
Lentelės formos plane numatomi veiksmai surašomi chronologine tvarka į vieną jos stulpelį, o kituose stulpeliuose nurodomi vykdymo terminai, vykdytojai, resursai. (Zakarevičius, 2008, p. 143)
Pagrindinis tokios formos plano pranašumas – jis sudaromas labai greitai. Tačiau jam būdingi ir gana ryškūs trūkumai, tarp jų paminėtini šie: neišryškintos plano detalės, nenumatytos sąveikos problemos, nėra galimybių tokį planą optimizuoti.
PERT (angl. Program Evaluation and Review Technique – plano nustatymo ir patikrinimo technika) grafikas visus plano veiksmus susieja tarpusavyje, taip pat su laiko faktoriumi taip, kad aiškiai matosi trumpiausias (kritinis) plano įgyvendinimo laikas. Dažnai PERT grafiką vadina tinkliniu grafiku (žr. 1.2.1 pav.). PERT idealiai tinka ankstyvam projekto planavimui, kai darbams skirti laikai dar nėra tiksliai žinomi, todėl darbai yra įvertinami kaip atsitiktiniai kintamieji su tariamu tikimybės pasiskirstymu. PERT privalumas yra tas, kad jis leidžia sudaryti grafiką atsitiktiniu būdu kintantiems darbams. PERT gali būti panaudotas kaip pagrindas nustatant tikimybę, kad projektas bus užbaigtas laiku arba anksčiau suplanuoto termino.

12 dalis.

14 dalis.

Smagiausia ir 13 tokios dienos darbo dalis patalpinta: 2015-03-13

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 12

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 12

“Kiekybinių metodų vadybos mokyklos tikslas – matematinių modelių, skaičiavimo technikos bei informacinių valdymo sistemų taikymas valdymo situacijoms, problemoms spręsti ir jų vykdymui kontroliuoti.”

1.1.3. Kiekybinių metodų teorija

Po antrojo pasaulinio karo, matematinio modeliavimo analizės metodo pagrindu, atsirado galimybė sukurti kibernetines valdymo sistemas. Tai buvo vadybos mokslo (matematizavimo) ir kiekybinių metodų vadybos mokyklos atsiradimo pagrindas.
Žymiausi šios mokyklos atstovai – R. McNamar, W. Cherchmen, J.W.Forrester. Šios mokyklos šalininku laikomas ir V. Graičiūnas.
Kiekybinių metodų vadybos mokyklos tikslas – matematinių modelių, skaičiavimo technikos bei informacinių valdymo sistemų taikymas valdymo situacijoms, problemoms spręsti ir jų vykdymui kontroliuoti. Šios teorijos požiūriu, organizacijos sistemą sudaro trys pagrindiniai elementai:
1. Komunikacija;
2. Pusiausvyra;
3. Sprendimo priėmimas.
Integruojančiu šiuos elementus veiksniu laikomas tikslas. Remiantis šia teorija visus valdymo procesus galima matematizuoti ir formalizuoti, panaudojant logiką, žaidimų ir eilių teorijas, statistikos ir prognozavimo metodus. Ši teorija skiria dvi pagrindines teorines pakraipas:
1. Sprendimų teoriją;
2. Matematinę teoriją.
Sprendimų teorija teigia – jei valdymo esmė sprendimo priėmimas, tai valdymo teorijos plėtojimo šerdimi turi tapti sprendimų optimizavimas. Valdymas, organizavimas, planavimas ir sprendimų priėmimas sudaro loginį procesą, kuris gali būti išreikštas matematiniais simboliais ir priklausomybėmis. (Griffin, 2008, p. 16)
Matematinė teorija visą dėmesį, prioritetą teikia matematiniams valdymo uždaviniams. Svarbiausi valdymo uždaviniai – atsargų valdymas, organizacinių išteklių paskirstymas tarp vartotojų, racionalių maršrutų organizavimas, įrenginių pakeitimo periodiškumo įvertinimas ir pan.
Kiekybinių metodų mokyklos privalumai:
• Matematinių modelių taikymas padidino sprendimų operatyvumą ir tikslumą;
• Pagilino organizacijos procesų supratimą, nes matematikos modelių taikymas negalimas be išsamios analizės;
• Atkreipė dėmesį į valdymo informacinės bazės tobulinimą, nes tinkama informacinė bazė yra būtina matematikos metodų taikymo ir kompiuterizavimo prielaida.
Kiekybinių metodų mokyklos trūkumai:
• Dažnai naudojamasi nerealiomis, nepakankamai pagrįstomis prielaidomis;
• Matematiniais modeliais negalima įvertinti žmogaus elgsenos įvairovės, o nuo to dažnai priklauso valdymo sėkmė;
• Nelieka vietos vadovo intuicijai.
Išvada. Ryškiausias šios mokyklos bruožas tas, kad žodiniai samprotavimai ir aprašomoji analizė pakeičiami matematinių modelių analize. Šios mokyklos indėlis į vadybos mokslą – sistemų teorijos panaudojimas valdyme. Šiuo atveju kompiuteriai yra sistemos.

11 dalis.

13 dalis.

Dar viena darbo dalis, jau dvylikta įkelta: 2015-03-13

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 11

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 11

Vienuoliktoje mano mokslinio darbo dalyje galėsite susipažinti su apibendrinimu ir mano asmeniniais pastebėjimais.

H. Fajolio, L. Urviko ir kt. teigimu, klasikinės mokyklos svarbiausieji veiksniai yra organizacijos struktūra, valdymo funkcijos, valdymo ir organizavimo principai – tai visos valdymo sistemos pagrindas.
Filosofijos ir politikos mokslų atstovė Mary Parker Follett reiškėsi įvairiose sferose, įskaitant socialinę psichologiją ir vadybą. M. P. Follett buvo įsitikinusi, kad žmogus tobulėja bendraudamas organizacijoje su kitais žmonėmis. Todėl F. Teiloro tvirtinimas, kad darbininkų ir administracijos, kaip tos pačios organizacijos narių, tikslai yra bendri, jai atrodė savaime suprantamas, tik, jos manymu, dirbtinis skirtumas tarp vadovų (duodančių įsakymus) ir pavaldinių (juos priimančių ir vykdančių) trukdo šiai natūraliai partnerystei. Ji nepaprastai tikėjo grupės galia, kur pavieniai asmenys gali sujungti įvairius gabumus į kažką didesnio. Be to, M. P. Follett atsižvelgė ne tik į individualias grupes, bet ir į tokių aplinkos veiksnių kaip politika, ekonomika ir biologija, poveikį (Stoner, 2000, p. 36).
M. P. Follett idėjos tebėra aktualios, nes taikomos ir šiuolaikiniams vadovams, nuolat susiduriantiems su staigiais pokyčiais dabartinėje valdymo aplinkoje. Jos požiūris į lyderystę pabrėžė žmonių svarbą labiau, nei inžinerinės technikos svarbą. M. P. Follett ėmėsi svarstyti tokias problemas kaip etika, galia, kaip skatinti darbuotojus, kad jie darbą atliktų taip gerai kaip tik gali ir pan. M. P. Follett modelis buvo svarbus pirmtakas idėjos, kad valdymas reiškia daugiau, nei vien tai, kas vyksta konkrečioje organizacijoje.
Klasikinės mokyklos svarbiausieji veiksniai yra organizacijos struktūra, valdymo funkcijos, valdymo ir organizavimo principai, kurie, atstovų teigimu, (H. Fayol, L. Urwick ir kt.) yra visos valdymo sistemos pagrindas (Stoner, Freeman, Gilbert, 2000).
Apibendrinant galima teigti, jog klasikinės teorijos vystimosi periodu buvo suformuotos bendrosios vadybos funkcijos: 1) planavimas; 2) organizavimas; 3) kontrolė; 4) vadovavimas. Taigi šios funkcijos padeda suvokti valdymo tobulinimo kryptis, kuriomis remiantis organizacija gali siekti efektyvių rezultatų.

10 dalis.

12 dalis.

Vienuolikta dalis įkelta: 2015-03-13

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 10

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 10

H. Fajolis jautė, kad šių principų pritaikomumas turėtų būti pakankamai lankstus, kad tiktų kiekvienai specifinei administracinei situacijai: „Visų pirma aš pritaikysiu nustatytus principus, kol jie yra atskirti nuo bet kokių pasiūlymų apie jų griežtą taikymą. Nėra nieko griežto ar absoliutaus valdymo reikaluose, viskas priklauso nuo proporcijų. Mums retai tenka pritaikyti tą patį principą dukart identiškomis sąlygomis; reikia atsižvelgti į skirtingas besikeičiančias aplinkybes“ (Dunham, 1989, p. 140).
Nepaisant to, kad H. Fajolis ragino būti lankstiems, daug vadovų, kurie vadovavosi keturiolika principų, pritaikė juos labai griežtai. Tikslus H. Fajolio principų pritaikymas charakterizuoja klasikinį požiūrį į organizacijos valdymą.
Svarbų vaidmenį moksle H. Fajolis skyrė organizacinio planavimo koncepcijai. Vertindamas planavimą kaip vieną svarbiausių organizacijos sėkmingos veiklos sąlygų, jis nurodė ir iškylančius sunkumus, kurie buvo susiję su nuolat kintančia rinka. Jo suformuluotas principas, kad planas turi numatyti ne įvykusių įvykių pasikartojimą, o galimus pokyčius, ir šiuo metu yra svarbiausias planuojant firmų ir korporacijų veiklą.
H. Fajolis taip pat pirmasis išskyrė pagrindines vadovų atliekamas funkcijas, tai: numatymas (apibrėžti, kokių rezultatų norima pasiekti), organizavimas (sudaryti konkrečių veiksmų reglamentą), tvarkymas (parinkti žmones, apibrėžti jų funkcijas, darbinius tarpusavio santykius), derinimas (realizuojant planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus), kontrolė (lyginti planą su rezultatais, atlikus kiekvieną operaciją, įvertinti tai, kas padaryta).
Klasikinę teoriją plėtojo L. Gulikas ir L. Urvikas, kurie pasinaudoję H. Fajolio išskirtomis valdymo funkcijomis, toliau jas tyrė ir griežčiau suskirstė bei susistemino. Jie galutinai suformulavo bendrųjų valdymo funkcijų sąvoką, kuri vėliau beveik nekito.

9 dalis.

11 dalis.

Penktadienio 13 įkelta dar viena darbo dalis: 2015-03-13

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 9

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 9

Devintoje mokslinio darbo dalyje aptariami įmonės struktūros organai bei jų atliekamos funkcijos.

Toks administravimo traktavimas siūlo išvadą, kad administracinė veikla – tai veikla, kurią atliekantys darbuotojai reguliuoja kitų darbuotojų darbą (Zakarevičius, 2002, p. 31).
Administracinės valdymo teorijos pagrindas – keturiolika svarbiausių principų, kuriuos H. Fajolis pirmasis suformulavo ir pritaikė praktinėje veikloje (Evans, 2004, p. 65-70):“
Darbo pasidalijimas. Kuo daugiau darbuotojai specializuojasi tam tikroje srityje, tuo efektyviau jie atlieka savo darbą.
Valdžia. Vadovai turi duoti nurodymus, kaip atlikti užduotis.
Drausmė. Organizacijos nariai turi gerbti joje galiojančias taisykles ir nuostatas. H. Fajolio nuomone, drausmę garantuoja tinkamas vadovavimas visuose organizacijos lygmenyse, teisingos sutartys ir teisiškai patvirtintos baudos už nusižengimus.
Komandų vienovė. Kiekvienas darbuotojas turi gauti instrukcijas tik iš vieno asmens.
Krypties vienovė. Toms organizacijos operacijoms, kurių tikslas vienodas, turi vadovauti vienas vadovas pagal vieną planą.
Individualių tikslų nukreipimas į bendrą gerovę. Kad ir koks būtų įsipareigojimas, darbuotojų interesai negali būti svarbesni už visos organizacijos interesus.
Atlyginimas. Už atliktą darbą turi būti atlyginama teisingai ir darbdaviams, ir darbuotojams, pagal jo rezultatus ir indėlį į bendrus pasiekimus.
Centralizacija. Pavaldinių vaidmens sumažinimas priimant sprendimus yra centralizacija… vadovai galiausiai vis tiek turi būti atsakingi už visą darbą, tačiau kartu jie turi suteikti savo pavaldiniams pakankamai atsakomybės savo darbus tinkamai atlikti.
Hierarchija. Visada valdžios linija įmonėje „brėžiama“ iš viršaus į apačią, nuo aukščiausio iki žemiausio valdymo lygio.
Tvarka. Medžiagos ir žmonės turi būti reikiamoje vietoje reikiamu metu. Žmonės turi užimti tokias pareigas ir dirbti tokį darbą, kuriam jie labiausiai tinka.
Teisingumas. Vadovai turi būti draugiški ir teisingi savo pavaldiniams.
Personalo stabilumas. Didelė darbuotojų kaita trukdo organizacijai sėkmingai dirbti.
Iniciatyva. Pavaldiniams turi būti leidžiama patiems kurti ir įgyvendinti savo planus, netgi jei kartais gali pasitaikyti ir klaidų. Pavaldinių iniciatyva turi būti skatinama, kiekvienas darbuotojas privalo būti aktyvus, reikšti savo nuomonę, siūlyti veiklos gerinimo būdus.
Kolektyvo dvasia. Komandos dvasios stiprinimas teikia organizacijai vieningumo.

8 dalis.

10 dalis.

Dar viena darbo dalis patalpinta: 2015-03-15

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 8

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 8

G. Emersonas parodydamas kiekvieno darbo našumo principo svarbą, nurodo, jog šiais principais reikia vadovauti kompleksiškai.
Mokslinio valdymo teorijos privalumai:
1. Standartinių metodų išvystymas kiekvieno darbo procese;
2. Darbuotojų atrinkimas pagal atitinkamus sugebėjimus kiekvienam darbui;
3. Darbuotojų apmokymų standartizavimas;
4. Darbuotojų darbo pagerinimas darbo planavimu ir trukdžių panaikinimu;
5. Paskatinimo darbo užmokesčiu už padidintą gamybą įvedimas.
Mokslinio valdymo teorijos trūkumai:
1. Neįvertino socialinės situacijos ir didesnių darbuotojų poreikių;
2. Nepripažino individualių žmonių skirtingumo;
3. Skatino vergišką požiūrį į darbuotojus, jų idėjų ir pasiūlymų ignoravimą (Daft, 2004, p. 47).
1.1.2. Administracinė valdymo teorija

Administracinės valdymo teorijos autoriai domėjosi organizacijos struktūra ir modeliavimo procesais, kurie padarytų jos operacijas racionalias, tvarkingas, nuspėjamas, našias ir efektyvias. Administracinės valdymo teorijos kūrėjai žiūrėjo į organizacijas kaip į gigantiškus mechanizmus, sukurtus tikslų pasiekimui ir tikėjo, kad gali būti elementarus universalių įstatų ar principų komplektas, kuris priverstų šiuos mechanizmus veikti efektyviai.
Vienas pirmųjų teoretikų, kuris pabandė suformuoti universalią pažiūrą į administravimą (vadybą) ir jos principus buvo H. Fajolis. Jis išskyrė šešis pagrindinius įmonės valdymo veiksnius:
1. Techniniai ir gamybiniai veiksniai visų pirma reiškiantys gamybą ir apdirbimą;
2. Komercinė veikla, tokia kaip pirkimas, pardavimas ir mainai, kuriems reikalingos žinios apie rinką ir konkurentus;
3. Finansiniai veiksmai, reikalingi tirti ir vykdyti optimalų kapitalo vartojimą;
4. Apsaugos veiksmai saugoti nuosavybę ir žmones nuo vagysčių, gaisro ir potvynio, taip pat streikų, nusikaltimų ir kitų socialinių trikdžių prevencijai;
5. Apskaitos veiksmai, kurie kaupia ir aprūpina tvarkinga, tikslia informacija apie organizacijos ekonominę poziciją;
6. Valdymo veiksmai, į kuriuos įtraukiamas organizacijos veiksmų numatymas, planavimas, organizavimas, koordinavimas ir kontroliavimas.

7 dalis.

9 dalis.

Penktadienį trylikta patalpinta dar 1 darbo dalis: 2015-03-13

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 7

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 7

Septintoje dalyje sužinosite, kokius pakeitimus įgyvendino H. Fordas savo įmonėse ir kokių rezultatų pasiekė.

1914 m. H. Fordas įvedė 8 valandų darbo dieną ir apskritai įmonėse buvo sudarytos geros darbo sąlygos: švara, salės su krėslais poilsiui, įvairūs higienos patogumai, daili estetinė patalpų išvaizda ir pan.
H. Gantas parengė operatyvaus darbų planavimo metodus, kurių pagrindas – tiesiniai grafikai, vadinami Ganto grafikais. Viename tinklelyje vaizduojamas laiko ir planuojamo bei atlikto darbo apimties ryšys. H. Ganto grafikai buvo taikomi darbo našumui tirti ir darbo bei gamybos organizavimo uždaviniams spręsti. Pagal H. Ganto grafiką darbo laikas yra svarbiausias gamybos veiksnys.
H. Ganto grafike darbo uždaviniai pažymimi vertikalioje ašyje, o laikas – horizontalioje (žr. 1 priedą). „Dabar H. Ganto grafikas naudojamas sudaryti efektyviausią laiko atžvilgiu tvarkaraštį pasiekti užsibrėžtam darbo tikslui, nurodant, kiek laiko reikės atlikti tam tikrą darbą ir kurie darbai (veiksmai) gali būti atliekami vienu metu, o kurie ne.“ (Umiker, 2005, p. 344, 346)
Jis taip pat pateikė minimaliu darbo užmokesčiu grįstą skatinimo sistemą. H. Gantas skatino idėją, kad darbuotojai turėtų gauti minimalų dienos užmokestį, nepriklausomai nuo to, ar jie pasiekė nustatytas kasdieninio darbo apimtis. Jis taip pat siūlė, kad darbuotojams būtų išmokamos vienkartinės premijos viršijus šias apimtis. Be to, H. Gantas siūlė skirti premijas prižiūrėtojams, kurių pavaldiniai pasiekė bendrą kasdieninę standartinę apimtį ir papildomas premijas, jei visi darbuotojai pasiekė savo tikslus, nes nujautė, kad tai paskatintų prižiūrėtojus efektyviau valdyti savo pavaldinius.
Ypatingai kuriant vadybos racionalizavimo metodus pasižymėjo G. Emersonas. Jis išpopuliarėjo savo knyga „Dvylika našumo principų“ (1908). Knygoje buvo išdėstyta požiūrių sistema į gamybos racionalizavimą kaip priemonę prieš bet kokį išteklių švaistymą, neekonomišką jų panaudojimą. G. Emersonas pateikia tokius teiginius maksimaliam darbo efektyvumui pasiekti (žr. 7 priedą).

6 dalis.

8 dalis.

Dar viena mokslinio darbo dalis: 2015-03-13

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 6

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 6

…Kitas klasikinės teorijos mokyklos atstovas F. Džilbertas daug dirbo nustatydamas darbo instrumentų poveikį žmogaus organizmui, darbo ritmo poveikį darbo jėgos taupymui, darbo ir poilsio laiko sąryšį, temperatūros, drėgmės, apšvietimo ir kt. poveikį darbo našumui.
F. Džilbertas sudarė darbo skaidymo į elementus sistemą, pagal kurią galima projektuoti racionalius darbo metodus, nustatyti kiekvieno judesio normatyvinę trukmę ir sudėjus gauti visos operacijos laiko normą. Taigi darbo normavimas tampa racionalių darbo metodų projektavimo priemone. (Stoškus, 2005, p. 50)
Pirmojo pasaulinio karo metu JAV atsirado nauja gamybos organizavimo sistema – fordizmas, tai nuoseklus F. Teiloro, F. Džilberto ir kitų darbo organizatorių tyrimų tęsinys nepertraukiamos gamybos sąlygomis, kurios yra geras darbo pasidalijimas, detalių ir mazgų standartizavimas ir gamybos mechanizavimas. Šias sąlygas realizuoti lengviausia masinėje gamyboje, todėl H. Fordas buvo aktyvus masinės gamybos propaguotojas, savo gamyklose darbą organizavo vadovaudamasis būtent šiais principais:
1. Vertikali visos įmonės struktūra (tai pagrindinis H. Fordo gamybos organizavimo principas). H. Fordas teigė, kad įmonė gali būti saugi ir nepriklausyti nuo konjunktūros svyravimų su automobilių gamyba susijusiose pramonės šakose ir apskritai viską pasigamindama tik pati. Be to, H. Fordas galėjo reguliuoti visas gamybos stadijas taip, kad pakankamai ir laiku būtų pateikta produkcija automobilių surinkimui.
2. Masinė gamyba, sudariusi sąlygas techniniams ir organizaciniams jos patobulinimams įgyvendinti.
3. Standartizavimas. H. Fordo įmonėse buvo gaminas tik vienas gaminys, tik vienas važiuoklės tipas. Vien tik automobilių kėbulai buvo gaminami kelių tipų. Automobilio dalys jungtos tomis pačiomis tvirtinimo detalėmis, todėl jos būdavo gaminamos masiškai, su mažiausiomis sąnaudomis.
4. Visiškas gamybos mechanizavimas. H. Fordo įmonėse rankų darbas buvo maksimaliai pakeistas mašininiu.
5. Visiškas darbo pasidalijimas. Kiekvienas žmogus atlikdavo tik vieną labai smulkią gamybos proceso dalį. (Stoškus, 2002, p. 48)…

5 dalis.

7 dalis.

Dar viena darbo dalis įkelta: 2015-03-13