Category Archives: Viskas

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 15

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 15

“Organizacinė valdymo struktūra – tai visuma priemonių darbui suskirstyti į skirtingas užduotis ir šių užduočių vykdymą koordinuoti.”.

1.2. Struktūrinių valdymo schemų vertinimas

Struktūra statiniu požiūriu – tai socialinės ekonominės institucijos žmonių išdėstymas, suprantamas atsietai nuo jų funkcijų, arba hierarchija. Hierarchija – tai daugiapakopė organizacinė struktūra, kurios grandys, einant iš viršaus į apačią, sudaro griežtai reglamentuotas pavaldumo ir priklausomybės pakopas. Organizacinės struktūros elementai su jų ryšiais grupuojami keliais valdymo lygiais.
Organizacinė valdymo struktūra – tai visuma priemonių darbui suskirstyti į skirtingas užduotis ir šių užduočių vykdymą koordinuoti. Kiekviena organizacijos struktūra susideda iš individualių darbo vietų ir padalinių. Vieni vadovai daugiau dėmesio skiria kitų vadovų darbo koordinavimui, tuo tarpu pastarieji koordinuoja žemesniųjų rangų vadovų darbą ir t. t. iki tokio lygio vadovų, kurie koordinuoja darbą žmonių, fiziškai gaminančių produkciją (Aleknavičienė, 2005).
Valdymo struktūrų apibūdinimui ir nagrinėjimui naudojami trys klasikiniai jų požymiai: linijinė, funkcinė ir linijinė – funkcinė struktūros. Šių tipų esmę charakterizuoja ryšių, egzistuojančių tarp padalinių ar atskirų darbuotojų, pobūdis.
Praktikoje labiausiai paplitusios tokios struktūrinės valdymo schemos:
• linijinė;
• funkcinė;
• štabinė;
• matricinė.
Organizacijos valdymo struktūra turi būti tokia, kad ji padėtų įgyvendinti organizacijos strategiją. Jei kinta strategija, turi kisti ir struktūra. Ar formuotųsi nauja organizacija, ar tobulintųsi esama, ar iš esmės keistųsi santykių modelis organizacijoje, vadovai, priimdami organizacinius sprendimus, žengia keturis pagrindinius žingsnius:
1. Darbo pasidalijimas Viso darbo suskirstymas į užduotis, kurias logiškai ir patogiai galės atlikti pavieniai žmonės ar jų grupės.
2. Struktūrinių grandžių formavimas (departamentizavimas). Logiškas ir efektyvus užduočių sujungimas.
3. Organizacinis hierarchijos sudarymas. Tai sukonkretinimas: kas kam organizacijoje atsiskaito.
4. Koordinavimas. Sukūrimas mechanizmų, jungiančių skyrių veiklą, į prasmingą visumą.
Kad būtų lengviau susigaudyti didesnėje organizacijoje ir kad įstaigos lankytojui būtų į ką kreiptis, braižomos valdymo struktūrų schemos arba organigramos. Organigramos leidžia matyti hierarchinius ryšius bei analizuoti organizacijos struktūrą.

14 dalis.

16 dalis.

Dar, jau 15 dalis patalpinta: 2015-03-13

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 10

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 10

H. Fajolis jautė, kad šių principų pritaikomumas turėtų būti pakankamai lankstus, kad tiktų kiekvienai specifinei administracinei situacijai: „Visų pirma aš pritaikysiu nustatytus principus, kol jie yra atskirti nuo bet kokių pasiūlymų apie jų griežtą taikymą. Nėra nieko griežto ar absoliutaus valdymo reikaluose, viskas priklauso nuo proporcijų. Mums retai tenka pritaikyti tą patį principą dukart identiškomis sąlygomis; reikia atsižvelgti į skirtingas besikeičiančias aplinkybes“ (Dunham, 1989, p. 140).
Nepaisant to, kad H. Fajolis ragino būti lankstiems, daug vadovų, kurie vadovavosi keturiolika principų, pritaikė juos labai griežtai. Tikslus H. Fajolio principų pritaikymas charakterizuoja klasikinį požiūrį į organizacijos valdymą.
Svarbų vaidmenį moksle H. Fajolis skyrė organizacinio planavimo koncepcijai. Vertindamas planavimą kaip vieną svarbiausių organizacijos sėkmingos veiklos sąlygų, jis nurodė ir iškylančius sunkumus, kurie buvo susiję su nuolat kintančia rinka. Jo suformuluotas principas, kad planas turi numatyti ne įvykusių įvykių pasikartojimą, o galimus pokyčius, ir šiuo metu yra svarbiausias planuojant firmų ir korporacijų veiklą.
H. Fajolis taip pat pirmasis išskyrė pagrindines vadovų atliekamas funkcijas, tai: numatymas (apibrėžti, kokių rezultatų norima pasiekti), organizavimas (sudaryti konkrečių veiksmų reglamentą), tvarkymas (parinkti žmones, apibrėžti jų funkcijas, darbinius tarpusavio santykius), derinimas (realizuojant planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus), kontrolė (lyginti planą su rezultatais, atlikus kiekvieną operaciją, įvertinti tai, kas padaryta).
Klasikinę teoriją plėtojo L. Gulikas ir L. Urvikas, kurie pasinaudoję H. Fajolio išskirtomis valdymo funkcijomis, toliau jas tyrė ir griežčiau suskirstė bei susistemino. Jie galutinai suformulavo bendrųjų valdymo funkcijų sąvoką, kuri vėliau beveik nekito.

9 dalis.

11 dalis.

Penktadienio 13 įkelta dar viena darbo dalis: 2015-03-13

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 5

XXX XXX įmonių grupės valdymo optimizavimas 5

Penktoji mokslinio darbo dalis papunkčiui aptaria jo turinyje įvardintas temas, todėl prašau susipažinti ir įvertinti.

1. VADYBOS TEORIJŲ (VADYBOS MOKYKLŲ) RAIDOS VERTINIMAS

Vadybos teorijos raidą įmanoma suvokti kaip žmonių mėginimus sutvarkyti santykius atitinkamu istorijos laikotarpiu. Tai yra svarbu, nes galima pasimokyti iš mūsų pirmtakų, vadovavusių formalioms organizacijoms, patirties.
Klasikinės vadybos mokyklos idėjos buvo suformuotos ir pradėtos taikyti praktiškai 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje.
Klasikinės valdymo teorijos buvo patrauklios savo aiškumu, nedviprasmiškumu, prieštaravimų nebuvimu. Klasikinės vadybos mokyklos teorijos pirmiausia buvo sutelktos ties idėja, kad ekonominio racionalumo lygis priklauso nuo vadovų ir individualių darbuotojų elgesio bei priimamų sprendimų.
Klasikinės vadybos mokyklos pagrindas yra:
1. Maksimaliai padalyti darbą, užtikrinti maksimalų darbų specializavimą;
2. Apriboti vykdytojo darbą kuo paprastesnėmis operacijomis;
3. Garantuoti maksimalų darbo užmokestį;
4. Apriboti darbininko veiklos sferą tik darbo operacijomis, nereikalaujant iš jo spręsti darbo bei gamybos organizavimo klausimų. (Stoškus, 2005, p. 45-46)
Nors valdymo mokyklos ir teoriniai požiūriai formavosi istoriškai nuosekliai, tačiau vėlesnės idėjos faktiškai neišstūmė ankstesniųjų. Kiekviena mokykla plėtojosi toliau arba susiliedavo su kitomis.

1.1. Valdymo efektyvumą įtakojantys veiksniai
1.1.1. Mokslinio valdymo teorija

Mokslinio valdymo teorija atsirado iš dalies dėl to, kad iškilo poreikis didinti darbo našumą. Mokslinės valdymo teorijos propaguotojai pirmiausia bandė padidinti darbo našumą kontroliuojant darbą organizacijoje technine prasme.
F. Teiloras yra mokslinio valdymo teorijos pradininkas. „Pagrindinė darbo mokslinio organizavimo teorijos esmė: darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus, naudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį.“ (Stoškus, Beržinskienė, 2005, p. 46)

4 dalis.

6 dalis.

Dar viena darbo dalis įkelta: 2015-03-13